LAIKO ERDVĖLAIVIS: mano vaikystės CD, susprogdintas TikTok'as, pavogtos teisės ir xtc hitas

Tomas Čižmakovas
06-24
6 min. skaitymo

Atnaujinta: 06-26

Pratęsiant nostalgišką kelionę „Laiko mašina: kasetės, pornobonusai ir cringe vaikystė“ – šįkart ne apie kasetes, o apie mano (kiek brandesnėje) vaikystėje mylėtus CD. Kitaip sakant, tęsiame muzikos ABC, tik jau su blizgančiais diskais ir keturkampiais viršeliais, kuriuos kaupdavau kalneliais ir eksponuodavau šalia savo „muzikinio centro“ kolonėlių.

Kad geriau suprastumėt kontekstą – reikėtų pasakyti, kad aš esu millennials’as. Tikras, pilnos komplektacijos Gen Y – tas, kuris augo su „Windows XP“, riebaluotais „Panasonic“ ausinukais ir pirmosiomis „Skype“ žinutėmis. Esame ta karta, kuri dar atsimena mygtukinius telefonus, bet jau mokėjo įrašyti CD ir leisti piratuotus MP3 failus per „Winampą“ su kažkokiom LSD vizualizacijom.

Tuomet CD pirkdavom turguje – dažniausiai iš bičo su „Adidas“ taše arba pas dėdę, diskus išdėsčiusį abėcėlės tvarka ant automobilio kapoto. Tai puikiai prisimenu, nes tuo metu mums labai patiko ką tik atsiradęs reperis Nelly ir jo pirmasis hitas „#1“. Užsukus pas dėdę ir paprašius „Nelly“, jis mums į rankas padavė... Neli Paltinienės CD. Paprieštaravom. Tada įbruko Nelly Furtado. Bandėm dar aiškinti apie reperį su pleistru ant žando – bet bergždžiai. Nelly „# 1“ singlo tuo metu taip ir neradom – nei turguje, nei internete.

Bet jei neturėjai litų – ne problema – CD pasidarydavom patys. Aš, pavyzdžiui, ne tai kad užsiiminėjau piratavimu internete, bet dar ir dizainą darydavau pats – su „Lightscribe“ technologija: nuo vabalų, žvaigždučių iki meilės atvirukų. Muzikos dalybos juk buvo mūsų meilės kalba! O jei dar pridėdavau freestyle’o repo, įrašytą per mikrofoną iš elektros prekių parduotuvės už 12 litų – tai jau buvo ne CD, o vienetinis meno kūrinys.

Vėliau šiais „kolekciniais diskais“ pradėjau dalintis su savo radijo laidos klausytojais (taip, turėjau radijo laidą – Sunday Bug), o taip pat – ir su savo pirmosios underground hip-hopo grupės fanais. Tie kompaktiški diskai skambėjo visur!

Įdomiausia, kad šiandien net nepastebėjau, kaip – kompiuteriuose ir automobiliuose CD grotuvų visai neliko. Ir štai – aš vėl pradėjau juos kolekcionuoti. Kodėl? Nes kartais ta CD kokybė ausį glosto labiau nei „Spotify“ kompresuoti failai. Be to, norėjau vėl matyti muziką rankose, o ne tik debesyse. O kai kurių CD kainos beje tikrai lengviau įkandamos nei vinilinių plokštelių.

Ir aš toks ne vienas! Jeigu netikit – užsukit į „Facebook“ grupę „Tie, kas vis dar klausosi CD“. Pasėdėkit, pasinostalginkit. Gal ir jūs užsikabinsit už kokio nors albumo su 2000-ųjų blizgiais šriftais.

Beje, sugrįžimas prie CD ėjo koja kojon su kita mano silpnybe – technikos kolekcionavimu. Neseniai įsigijau kultinius, jau retai pasitaikančius Technics SL-DZ1200 – skaitmeninius grotuvus, kuriuos perkonvertavau į DJ kontrolerius. Nors jie ir turi savų niuansų (kaprizai kaip ir bet kurios kitos senienos), bet kai CD sukasi kaip vinilas – pripažinkim, tai atrodo fantastiškai!

Šie grotuvai – pasirodys ir artėjančiuose video. Pažadu – tai bus ne šiaip nostalgija. Tai bus garso kelionė su laiko erdvėlaiviu po fantastinius 90-uosius ir 2000-ųjų pradžią.

Keliaujam į 2001-uosius su debiutiniu Atlantos albumu 'Mergaitės nori mylėti. Tai buvo laikai, kai muzika buvo ne tik klausoma, bet ir išgyvenama. Tikra laiko kapsulė, prie kurios prisidėjo Igoris Kofas, Stano, Viktoras Diawara, Algirdas Drėma, Rimas Šapauskas. Prisimenam nostalgiškus dainų topus ir šokių aikšteles hitus! O ar tu prisimeni Atlanta?

Atlanta debiutinio albumo "Mergaitės Nori Mylėt" apžvalga

Keletas remiksų vertų paminėjimo:

Pradėkim nuo fanfakto: daina „Man patinka taip gyventi“ – ne tik kad buvo populiari dar tais laikais, kai CD grotuvas buvo statuso simbolis, bet šiemet ji tiesiog pakartotinai išsprogo. Visiškai! Vėl tapo viral – „TikTokas“ lūžo nuo klipų, kuriuose jauni žmonės dainuoja šitą gabalą, nors dar neseniai galvojo, kad Atlanta yra miestas, o ne atlikėja. Visi traukia šitą dainą su blizgančiais filtrais ir captionais tipo:

„Aš, kai tėvai išeina į sodą“,„Bakalauras pats nepasirašys. Tuo tarpu kai aš rašau bakalaurą.“„Tikrai patinka gyventi kaip lauke +15.“„Liudesėlis prieš darbą, nes nerandu šitos dainos „Spotify“.„Feeling sorry for my bf because this is the only song he’ll hear for the next 3 months.“ ir t.t. ir pan.

Tuomet šitą dainą siųsdavo infraraudonais spinduliais, rašydavo ant sąsiuvinių ir traukdavo iš širdies, laikydami šepetį vietoj mikrofono. Dabar žmonės verkia, šoka, lipa ant stalo – ir daina vėl tampa hitu. Tik šį kartą – jau su interneto triukšmu. Ji ne šiaip tapo populiari, ji atgimė, išsitaškė ir gal net pavirto memu?

Atlanta, matyt, ir pati suprato, kad čia ne šiaip nostalgijos pliūpsnis – perleido savo senus kūrinius, sukūrė net naują versiją su klipu. Bet… žmonės nori senosios. Tik jos. Nes ten tas garsas, tas jausmas, supranti - autentiškas, šiek tiek melancholiškas ir be dirbtinio blizgučio. Bet čia ir prasideda detektyvas…

Kalbama, kad „Bomba Records“ ir „Koja Records“ teisės kažkur pasimetė. O gal net kažkas jas pasisavino? Perpirko? Kas? Kada? Kaip? Klausimų daugiau nei atsakymų. O jei atlikėjas net neturi pilnų teisių į savo pačio dainą – kaip ją paskui laisvai perleisti ar naudoti?

Todėl senoji „Man patinka taip gyventi“ versija iš „YouTube“ vis trinasi – ją blokuoja, bet žmonės nenuleidžia rankų. Įkelia vėl ir vėl. Kasdien! Patikrink. Tai kaip nelegalus vakarėlis. Pirmoji (originalioji) versija vis grįžta ir grįžta!

Sakoma, kad Rubiko kubas buvo sukurtas ne tik proto mankštai, bet ir laiko kelionėms... Tik ne visi apie tai žino! Spalvotas kaip kubikas, nuodėmingųjų 90-ųjų šokių parketas su legendine grupe EMPTI ir jų pirmuoju albumu Estrada. Giedrė kažkada man per interviu juokavo: „Apie salą ir dūmus burnoje jau tikrai nebedainuosiu“… bet kas žino – gal, jei labai paprašysime, tie dūmai vėl kažkaip suras kelią į atmosferą. Beje, koks tavo mėgstamiausias vaikystės CD?

Empti debiutinio albumo "Estrada" apžvalga

Keletas remiksų vertų paminėjimo:

Šitas gabalas mane taip paveikė, kad net atnaujinau jį. Sukūriau remiksą – labiau šokių muzikai pritaikytą, kad galėčiau groti vakarėliuose. Kol kas tai dar tik demo versija, bet netrukus ją pabaigsiu. Ir jau dabar ten jaučiasi ta emocija – iš senų laikų, bet su nauju tempu. O kalbant apie pačią dainą – „Gera mylėtis“ man visada buvo kažkas daugiau nei tiesiog romantiška baladė. Beje, vienas Vilniaus renginių vietos savininkas kažkada man pokštavo, kad tai iš tikrųjų – pirmasis lietuviškas kūrinys apie ecstasy. Ir žinai ką, kuo daugiau klausau, tuo labiau tikiu. Nes ten tikrai yra tas 4 ryto jausmas: saldus, šiltas, lengvai tirpstantis su drebuliuku. Ne konkretus žmogus, o būsena. Būsena, kai visas pasaulis – viena milžiniška glamonė. Nieko neperdozuojant, tik viską jaučiant šiek tiek stipriau. Nes „Gera mylėtis“ – tai daina, kuri nesensta. Ji bus aktuali ir po dešimt, ir po dvidešimt metų. Pažadu.

Šokam atgal į laikus, kai CD buvo hi-tech, o Fojė – viena iš Lietuvos religijų Prisipažinimas: šį CD man vaikystėje įrašė piratai (ne Karibų). Bet dabar turiu originalą! Čia ne šiaip apžvalga – tai tarpdimensinis šou, kur šokantis vaikas su Rubiko kubu virsta juodai apsirengusiu gražuoliu komentatoriumi su akiniais (spoiler alert: tai aš).

Šiandien Foje skamba ne tik iš senų archyvų, bet ir sostinės vakarėliuose – nuo „Geltoni krantai (Senkala edit)“ iki „Saulės miestas (Shimva x Klimo remix). Koks tavo mėgstamiausias Foje gabalas, kai užpuola 90s nostalgija – net jei tu tada dar nebuvai gimęs?

Fojė albumo "Kitoks pasaulis" apžvalga

Keletas remiksų vertų paminėjimo:

Gerai, reikia iškart paaiškinti – jei kažkur juokiuosi iš Mamontovo ar vadinu jį Dievu, tai ne todėl, kad jam kažko trūktų. Priešingai. Jis pats taip save kažkada pavadino – 2011-aisiais išleidęs albumą „Elektroninis Dievas“. Ir nors pavadinimas iš pirmo žvilgsnio skamba kaip techno dievo apsiskelbimas, vis dėl to, Mamontovas iš tikrųjų sukūrė ne vieną įspūdingą elektroninės muzikos kūrinį. Bet apie tai – kitą kartą.

Šį kartą – apie Fojė. Ir ne bet kokią Fojė, o OG sudėtį. Ne „Foje iš Wisho“, kaip sako jaunimas, o tikrą, originalią, su visa chebra, kuriai nereikėjo nieko įrodinėti.

Šis albumas žymi būtent tą – ankstyvosios Foje sudėties sugrįžimą. Po įvairių kūrybinių klajonių, pasibandymų su kitais muzikantais, Andrius visgi suprato, kad geriausia groti yra su tais, kurie tave supranta iš pusės žodžio.

Viskas prasideda nuo vokalisto, Lietuvos muzikos dievo, kurio pristatinėti nereikia – Andriaus Mamontovo. Pagrindinis balsas, gitaristas, poetas. Likusi komanda taip pat super žvaigždės!

Charizmatiškasis Arnoldas Lukošius – taip, tas pats, kuris šoko „LT United“ metu kaip išprotėjęs. Jis – tikras daugiafunkcinis įrenginys: žurnalistas, technologijų žmogus, mobiliojo ryšio reklamų veidas, ir tuo pačiu – vargonų, klavišinių ir net akordeono virtuozas. Kai statys jam paminklą, ten turėtų būti užrašyta: „Pirmasis Lietuvos roko akordeonistas“ arba „Geriausias Europos šokėjas su ofiso planktono kostiumu“.

Toliau – meniškasis Algis Krikščiūnas, kitaip žinomas kaip „Palangos tapytojas“ ir grupės „Kiti kambariai“ narys. Fotografas, iliustratorius, ir žmogus, kuris šitame albume tranko būgnais.

Bose – Darius Burokas. Jis grojo ir „Šiaurės kryptimis“, ir „Kituose kambariuose“, bet čia pasitarnavo kaip tas griežtas stuburas, kurį turi kiekviena rimta grupė.

Šio CD pirmą kartą klausiau vaikystėje. Nelegaliai. Tačiau šiandien mano rankose – originalas. Tikras 1993-ųjų leidimas. Tikrai vienas pirmųjų lietuviškos muzikos kompaktinių diskų išleistų ever. Ir jausmas – kaip atradus pirmą meilę: šiek tiek gėda, bet labai gera.

Albumo titulinis kūrinys visai neseniai vėl suskambėjo filme „Pietinia kronikas“ – ir tai parodo vieną dalyką: kai muzika yra tikra, ji niekada neišeina iš mados. Nesvarbu, kiek metų praeis – tas skambesys grįš. Kaip ir tie, kurie jį sukūrė.

Iki kitų kelionių!